Reflesų integracija– tai procesas, kuris remiasi natūraliu judėjimu ir padeda pagerinti neurologinį sensorinio – motorinio vystymosi pagrindą, o taip pat susieja smegenis naudojant švelnius raidos judesius, kuriuos turėtų išmokti visi naujagimiai ir kūdikiai. Programa atkartoja natūralius smegenų ir sensorinio vystymosi etapus per primityvių ir laikysenos refleksų integraciją.
Ji yra ypač naudinga siekiant padėti įveikti konkrečius mokymosi ir raidos sunkumus, įskaitant aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), dėmesio sutrikimo deficitą (ADD), disleksiją, dispraksiją, koordinacijos sunkumus, autizmo spektro sutrikimus ir cerebrinį paralyžių. Ši programa taip pat padeda žmonėms, patiriantiems lengvus ar sunkius fizinius, emocinius, socialinius ir elgesio sunkumus, kenčiantiems nuo įvairių psichinės sveikatos problemų, smegenų traumų ir Parkinsono ligos.
Ši programa leidžia iš naujo patirti ankstyvuosius vaiko metus, patikrina ar yra išlikusių refleksų ir tuomet naudoja tuos pačius raidos judesius, kurie turėjo dominuoti ankstyvaisiais vaiko metais. Judesiai atliekami ant grindų ar kito lygaus pagrindo siekiant suteikti maksimalų visų pojūčių ir smegenų sričių stimuliavimą. Visa tai kūdikis turėjo išmokti atlikti pirmiausia. Programa atkartoja natūralų vystymosi procesą pajungiant visus pojūčius paprastu ir veiksmingu būdu.
Primityvūs ir laikysenos refleksai – tai įgimti judėjimo modeliai sensorinei/motorinei integracijai. Jie atsiranda ir pradeda vystyti neurologinę sistemą praėjus keletui savaičių po pastojimo ir tęsiasi viso nėštumo metu. Refleksai stimuliuojami natūralaus gimimo metu ir toliau atsiranda bei vystosi, kad padėtų kūdikiui laisvai judėti ant grindų, išmokytų kūdikį remtis rankomis ir kojomis bei rėplioti, ir galiausiai padėtų atsistoti ir vaikščioti. Visi refleksai turėtų būti integruoti, kai vaikas sulaukia maždaug 4 metų amžiaus prieš įsijungiant į mokymosi aplinką.
Kadangi refleksai vystosi judesių pagalba, kuriuos kūdikis išmoksta atlikti, kiekvienas refleksas atlieka svarbų vaidmenį susiejant smegenų sritis. Dauguma vaikų ir suaugusiųjų su mokymosi/vystymosi sunkumais turi išlaikytų refleksų, ir kol tie refleksai nėra pašalinami, tokių asmenų nervinė branda išlieka žemesnio lygio ir jie gali patirti sunkumų mokantis, darbovietėje ir gyvenime.
Primityvūs refleksai – tai automatinės, stereotipiškos reakcijos į konkrečius dirgiklius: sensorinę informaciją ar padėties pasikeitimą. Šie refleksai atsiranda ir palaipsniui vystosi gimdoje ir išlieka aktyvūs keletą mėnesių po gimimo. Kūdikiui būtina užbaigti visą programą, kad būtų sukurtas pakankamas nervinis smegenų vystymosi, motorinio vystymosi ir raumenų tonuso pagrindas, paruošiantis sekančiam laikysenos stabilumo etapui. Palaipsniui, iki šešių mėnesių amžiaus, primityvūs refleksai turėtų būti slopinami ir turėtų keistis į laikysenos refleksus.
Primityvūs refleksai padeda sukurti pirmąsias nervines sąsajas iš smegenų kamieno ir smegenėlių į prefrontalinę žievę, pagrindinę smegenų veiklos sritį. Ši sritis, taip pat žinoma kaip „generalinis direktorius“ (angl. CEO), valdo viską, ką mes atliekame ir galvojame, o taip pat pateikia tinkamiausias reakcijas. Ji kontroliuoja impulsyvumą, dėmesį, koncentraciją, supratimą, įgūdžius ir motyvaciją.
Laikysenos refleksai tęsiasi visą gyvenimą. Naujagimis turi išmokti kontroliuoti judesius ir pusiausvyrą, kad pasipriešintų gravitacinėms jėgoms. Jie padeda kūdikiui išmokti vartytis, atsistoti ant rankų ir kojų bei rėplioti, stotis ir vaikščioti ir galiausiai išvystyti koordinuotus pagrindinius motorinius judesius.
Jeigu dėl tam tikrų priežasčių refleksai negalėjo tinkamai atlikti savo vaidmens, regos, klausos, motoriniai, lytėjimo, vestibiuliariniai ir proprioceptoriniai pojūčiai nesivystys tinkamai. Šie pojūčiai yra gyvybiškai svarbūs susiejant visas smegenų sritis ir įtakoja mūsų veiksmus, o ypač mokymąsi. Jeigu bet kurie primityvūs refleksai išlieka aktyvūs, jie gali trukdyti fiziniam/motoriniam/emociniam vystymuisi, suvokimui, kalbai, artikuliacijai, kalbėjimui, fonetikai ir fonologijai, o taip pat suprasti pasaulį, kuriame gyvename, ir akademiniam potencialui. Bet kurie neintegruoti pojūčiai gali paveikti asmens elgesį ir vis dar reikštis suaugus ar tęstis visą gyvenimą įtakojant pasirinkimus ir galimybes.
Refleksai atlieka pagrindinį vaidmenį suvokiant, kas mes esame, kuom tampame ir ką galėsime daryti gyvenime.
Pirmiausia smegenys ir pojūčiai vystosi per vidinius judėjimo modelius, kuriuos jau turime gimę. Sulaukus tinkamos tėvų/globėjų ir aplinkos pagalbos ir leidžiant laiką ant grindų, mes išmokstame judėti ir tyrinėti, o kai išmokstame judėti konkrečiu būdu, stimuliuojamas neurologinio vystymosi procesas. Jeigu mes neatliekame arba negalime atlikti šių raidos judesių, šiuo gyvybiškai svarbiu laiku yra patiriami sunkumai, o refleksai negali atlikti savo vaidmens. Todėl, smegenys ir centrinė nervų sistema išlieka žemesniame brandos lygyje. Kai atsistojame ant dviejų kojų, mes negauname to paties konkretaus stimuliavimo ir raidos judesių kiekio, kurio reikia smegenims ir kūnui, o ankstyvųjų metų refleksai gali išlikti aktyvūs ir trukdyti kituose etapuose.
Pirmieji 12 mėnesių, kurių metu mokomės laisvai judėti ant grindų, yra svarbiausias laikas formuojant nervinį mūsų besivystančių smegenų pagrindą.
Sūpavimasis, slinkimo judesiai, naudojami šioje programoje, atkartoja judesius, kuriuos turėtų išmokti kiekvienas kūdikis. Judesiai stimuliuoja smegenis per proprioceptorius raumenyse, kūno kontaktą ir lytėjimo pojūčius ant grindų, vestibiuliarinį pojūtį sūpuojant, kad būtų stimuliuojamas motorinis vystymasis, raumenų tonusas ir nerviniai tinklai iš smegenų kamieno, smegenų pusrutulių pamato mazgų, smegenėlių, limbinės sistemos (emocinių smegenų), naujosios žievės (dviejų pusrutulių) per visų smegenų prefontalinę žievę.
Judesiai turi būti atliekami ant grindų (ar kito lygaus pagrindo), kur nervinis vystymasis prasideda pirmiausia. Jeigu asmuo negali atlikti judesių tiksliu, ritmišku, sklandžiu, simetrišku ir pastangų nereikalaujančiu būdu, tai gali reikšti, kad refleksai yra vis dar aktyvūs, o mokymasis atlikti tikslius judesius per laiką pradės stimuliuoti ir integruoti refleksus. Kai kurie judesiai atliekami izometriškai, o tai turi stipresnį poveikį, padedantį išsilaisvinti nuo senų kompensuojančių įpročių, kuriuos išmokome, kad padėtų mums, tačiau kuriems reikia daugiau pastangų ir darbo. Visi judesiai turi stiprų teigiamą poveikį ir gali labai pagerinti vystymąsi, o vaikai ir suaugusieji galės greitai demonstruoti pasiekimus, kurių iš jų tikimasi.
Rėpliojimas yra išties svarbus didžiosios smegenų jungties, kuri sujungia abu pusrutulius, nervinių skaidulų mielino susidarymui. Puikiai išsivysčiusi didžioji smegenų jungtis leidžia greitai apdoroti informaciją tarp dviejų pusrutulių, o tai padeda mokytis, skaityti, rašyti, klausyti, mąstyti, sukuria puikius kanalus tarp abiejų kūno pusių ir puikius koordinacinius įgūdžius. Kūdikių, kurie šliaužioja ant užpakaliuko, kanalai gali būti silpnesni, tačiau gali būti išvystyti bet kuriame amžiuje panaudojus tinkamą metodą.
Smegenėlės padeda atlikti visus judesius tolygiai, ritmiškai ir koordinuotai. Vaikai ir suaugusieji, kurie susiduria su sunkumais atliekant judesius, turinčius ritmiškų elementų, aiškiai pademonstruoja, kad smegenėlės nėra pakankamai išsivysčiusios. Kai judesiai tampa ritmiški, tikslūs, tolygūs ir nereikalaujantys pastangų, nervinės jungtys į kalbos centrus yra stimuliuojamas ir padeda įveikti sunkumus, susijusius su vėlyva kalba ar kalbos nebuvimu.
Smegenėlėms vystantis susiformuoja pirmosios nervinės jungtys, kurios susieja priekines skiltis. Kai priekinės skiltys tampa efektyviau susietos, pagerėja dėmesys, koncentracija, impulsų valdymas, sprendimų priėmimas ir mokymasis. Smegenėlės taip pat yra svarbios atminčiai ir akių judesių valdymui, padedančiam skaityti.
Autizmo atveju, smegenėlės būna mažesnės lyginant su normaliu dydžiu.
Ritmiškų judesių atlikimas gali padėti labai efektyviai ir greitai išvystyti smegenėles.
Pamato mazgai – tai lygis, kuriame primityvūs refleksai turėtų būti slopinami ir prasidėtų laikysenos refleksų vystymasis. Be to, čia judesiai turėtų tapti automatiniai, t.y., kramtymas, ėjimas, rašymas, bėgimas ir t.t. Mes turime gebėti judėti be sąmoningo to suvokimo bet kuriuo metu.
Kai pamato mazgai pakankamai išsivysto, valdomas mūsų gebėjimas ramiai sėdėti ilgą laiko tarpą. Vaikiams/suaugusiesiems su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, ši smegenų sritis nėra išsivysčiusi pakankamai. Todėl jiems bus sunku sėdėti ramiai ilgą laiko tarpą, jie negalės susikoncentruoti, ir gebėjimas išmokti bus prarastas.
Sergant Parkinsono liga, pamato mazgai nyksta, todėl prarandami motoriniai gebėjimai ir laikysena. Ritmiškų judesių atlikimas gali padėti sulėtinti būklės silpnėjimą ir pagerinti savijautą.
Ritmiškų judesių atlikimas padeda išvystyti pamato mazgus.
Perduoda sensorinę informaciją, gautą iš regos, klausos, vestibiulinės sistemos, raumenų, sąnarių ir vidaus organų į naująją žievę. Turėtų veikti kaip sensorinės informacijos „filtras“, kuris sušvelnina gaunamą informaciją siekiant išvengti per didelės stimuliacijos. Kai ši sistema yra stimuliuojama, naujoji žievė išlieka budri. Žmonėms, mėgstantiems svajoti ir turintiems dėmesio sutrikimą, ši sistema veikia neefektyviai.
Ritmiškų judesių atlikimas padeda vystyti TAS.
Ši smegenų sritis išsivysto tarp 15 mėnesių ir 4 metų amžiaus. Šioje srityje valdomos emocijos, hormonų ir imuninė sistema, be to, yra inicijuojama „kovok arba bėk“ sistema. Šiai sričiai besivystant, mes sužinome, kas mes esame, ir išmokstame išbandyti savo emocijas „siaubingo dviejų metų amžiaus“ etape (angl. „terrible twos“). Tai svarbus vystymosi etapas, kurio metu išmokstama užsispyrimo, saviraiškos ir bendravimo su kitais. Vaikų drąsinimas žaisti yra gyvybiškai svarbus motoriniam vystymuisi, emocinio saugumo ir pasitikėjimo jausmui leistis į pasaulį, socialinių įgūdžių vystymuisi, kad išmoktumėme bendrauti su kitais. Jeigu neišmoksime žaisti, gali būti paveiktas emocinis vystymasis.
Vystantis limbinei sistemai, suformuoja nervinės jungtys į prefrontalinę žievę. Tai labai svarbu, kad emocijos būtų tinkamai valdomos, o asmuo išlaikytų savikontrolę stresinėse situacijose. Jeigu prefrontalinė žievė yra pakankamai susieta, ji pateikia tinkamiausią atsaką į visus mūsų veiksmus.
Refleksų integracija padeda vystyti ir integruoti limbinę sistemą.
Dešinysis pusrutulis vystosi tarp 4 ir 7 metų amžiaus. Šiuo metu mūsų kūrybiškumas ir vaizduotė turi būti sparčiai vystomi. Ši sritis atsakinga už spalvas, formas, veido atpažinimą, mato „bendrą vaizdą“ ir galutinį rezultatą.
Kairysis pusrutulis išsivysto, kai asmuo sulaukia 8 metų amžiaus ir atsako už mūsų kalbą, analitinius ir mokslinius gebėjimus. Šis pusrutulis mato vaizdo „detales“ ir planuoja žingsnius, kad pasiektų galutinį rezultatą.
Abu pusrutulius sujungia didžioji smegenų jungtis – 200 milijonai nervinių skaidulų, kurios priima sensorinę informaciją apdorojimui ir ją perduoda į kiekvieną pusę dideliu greičiu, jeigu mielinas yra pakankamai susiformavęs.
Refleksų integracija gali padėti vystyti abu pusrutulius ir didžiąją smegenų jungtį, kad gebėtumėme kirsti vidurio liniją.
Pirmasis nervinis frontalinių skilčių vystymasis vyksta pirmaisiais gyvenimo metais esant tinkamam stimuliavimui. Pagrindinis nervinis vystymasis vyksta nuo 9 iki 25 metų amžiaus. Ši smegenų sritis, esanti už kaktos, turi gauti visą informaciją iš pojūčių, kad galėtų priimti sprendimus apie tinkamiausią atsaką į situacijas. Ši smegenų sritis atsakinga už sprendimų priėmimą, susidorojimą su problemomis, sveiką protą, impulsyvumą, protavimą ir racionalizavimą. Silpnos nervinės jungtys su prefrontaline žieve gali būti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD), dėmesio deficito sindromo (ADD), skaitymo problemų, akių judesių ir suvokimo sunkumų priežastimi.
Refleksų integracija gali padėti prefrontalinės žievės vystymuisi.
Kai kurie žmonės išmoksta kompensuoti sunkumus, su kuriais susiduria, o tai reiškia, kad jie turi įdėti daugiau pastangų ir laiko, kad pasiektų tai, ko trokšta. Tokie žmonės vidurinėje mokykloje, universitete ar darbovietėje gali pasiekti tokį tašką, kai spaudimas ir stresas tampa per didelis ir
jų kompensacinės strategijos tampa nepakankamai stiprios, kad juos palaikytų, ir galiausiai nuvilia. Refleksų integracija gali padėti išlaisvinti išmoktas kompensacijas, o mokymasis taps natūralesnis, veiksmingesnis ir lengvesnis.
Ar gali refleksų integracija padėti įveikti aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, elgesio ir dėmesio problemas?
Žinoma. Daugybė refleksų yra susiję su elgesiu, hiperaktyvumu ir dėmesio problemomis. Raumenų tonuso pagerinimas, kad išlaikytumėme geresnę vertikalią laikyseną, gali stipriai susilpninti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomus. Vaikų ir suaugusiųjų, turinčių dėmesio problemų, prefrontalinė žievė gali būti nepakankamai išsivysčiusi ir susieta. Refleksų integracijos bei ritmiškų judesių ugdymo programos naudojimas šių dviejų svarbių smegenų sričių integravimui gali padėti vaikams ir suaugusiesiems nenaudojant medikamentų.
Paveldimos problemos;
Kultūriniai veiksniai;
Su tėvais susijusios problemos;
Nėštumo metu motinos patirtas stresas/šokas;
Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais/narkotikais/alkoholiu nėštumo metu;
Liga nėštumo metu;
Gimdymas atliekant cezario pjūvį;
Stresinės situacijos gimdymo metu;
Smegenų pažeidimas gimimo metu ar gimdoje;
Cerebrinis paralyžius;
Priešlaikinis gimdymas;
Liga pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais;
Nepriežiūra/apleidimas/smurtas;
Vaikas nebuvo pakankamai apkabinamas, sūpuojamas, liečiamas;
Gyvenimas stresinėje aplinkoje;
Vaikui nebuvo suteikta galimybė laisvai judėti ant grindų;
Vaikas buvo paliktas vaikiškoje automobilinėje kėdutėje ilgą laiką;
Vaikas atsisėdo vežimėliuose;
Vaikas buvo pasodintas į vaikštynę per anksti;
Prižiūrimo laiko, praleisto ant pilvuko, trūkumas;
Vaikas visiškai nerėpliojo arba to nedarė pakankamai ilgai;
Šliaužiojimas užpakaliuku;
Vaikas pradėjo vaikščioti per anksti arba vėlai išmoko vaikščioti;
Silpni pagrindiniai raumenys/blogas raumenų tonusas;
Nepakankama vestibiuliarinė stimuliacija prieš ir po gimimo;
Bloga mityba;
Jautrumas maistui;
Vaisiaus alkoholinis sindromas;
Pasikartojančios ausies infekcijos;
Fizinės negalios.
